Vyresnio amžiaus žmonių išgyvenimai persikeliant į globos įstaigą

Nagrinėjant mokslinę literatūrą ir kalbantis su vyresnio amžiaus žmonėmis yra pastebima, kad persikėlimas gyventi į globos įstaigą yra laikomas vienu reikšmingiausių ir daugiausiai streso sukeliančių laikotarpių.

Yra teigiama, kad pagal patiriamo streso lygį persikėlimas į globos įstaigą yra tik šiek tiek mažiau streso sukeliantis įvykis nei sutuoktinio mirtis ar skyrybos.

Net ir suplanuotas persikėlimas reikalauja ypač didelių vyresnio amžiaus asmens pastangų siekiant prisitaikyti naujoje aplinkoje. O tai toliau lemia svarbius tolimesnio gyvenimo būdo pokyčius ir yra siejama su patiriama tapatumo krize.

Įprastai persikėlimo laikotarpis asocijuojasi su neigiamų pasekmių asmens tapatumui įvairove: asmuo patiria vienišumo, neužtikrintumo, namų netekties jausmus, susiduria su privatumo ir autonomijos lygio sumažėjimu, krenta jo subjektyviai patiriamos gerovės lygis.

Persikėlus gyventi į kitą vietą dažnai tenka nutraukti daugybę ilgalaikių socialinių ryšių. Todėl tampa svarbu užmegzti naujus kontaktus ar palaikyti jau turimus naujoje ir nepažįstamoje aplinkoje, o tai neretai tampa iššūkiu. Vyresnio amžiaus asmuo nebegali tęsti įprasto gyvenimo stiliaus, užsiimti mėgstamomis laisvalaikio ar socialinėmis veiklomis, turi prisitaikyti prie naujo dienos režimo, keisti nusistovėjusią savo dienotvarkę.

Užsienio literatūroje akcentuojama, kad pereinamieji etapai yra svarbūs asmens prisitaikymui prie pokyčių, naujų įveikos strategijų išsiugdymui, šiuo laikotarpiu asmuo gali iš naujo įvertinti savo vertybes ir požiūrį į skirtingus dalykus.

Nesėkminga adaptacija prie persikėlimo į globos įstaigą sukeltų pokyčių gali sukelti ilgalaikį stresą, depresiją, o sėkmingas prisitaikymas gali užtikrinti naują ir pozityvų gyvenimo etapą.

Nors dėl reikšmingų pokyčių, asmens gyvenimo būdo, įprastos rutinos sutrikdymo, sukeliamo streso pereinamieji etapai įprastai laikomi iššūkiu ir reikalauja nemažai asmens pastangų prisitaikant, persikėlimas į globos įstaigą gali atverti ir teigiamas galimybes asmens tapatumui. Tačiau tai pareikalauja daug asmens vidinių resursų.

Tad tiek praktikoje, tiek ir mokslinių tyrimų plotmėje tebevyksta diskusija, kur yra „teisingiausia“ vieta senti vyresnio amžiaus asmenims – globos įstaigoje ar savo namuose.

Teigiama, kad namai yra geriausia ir ekonomine prasme pigiausia vieta gyventi, o senėjimas namuose yra vyresnio amžiaus asmenų nuolat išreiškiamas noras. Vyresnio amžiaus asmens globa namuose yra pageidaujamas globos modelis ir Lietuvoje.

Lietuvoje dar įsišakniję tradiciniai įsitikinimai, kad senatvėje vaikai turi rūpintis savo senstančiais tėvais: šios nuomonės laikosi daugiau kaip pusė vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojų.

Prioritetą stacionariai pagalbai senatvėje išreiškė tik kas dešimtas 50–65 metų amžiaus Lietuvos gyventojas, tad daugumos atsakiusiųjų lūkesčiai dėl jų globos senatvėje nukreipti į šeimos narių, artimųjų pagalbą arba paslaugas namuose.
Visgi keičiantis kartoms šiandien retas dirbantis šeimos narys gali užtikrinti globą vyresnio amžiaus šeimos nario ir vis dažniau į pagalbą kreipiasi padėjėjus, kurie padeda senyvo amžiaus žmonėms su namų ruoša, prasminga laisvalaikio veikla ir užtikrina kitus poreikius.

Visgi nesant galimybei užtikrinti visapusišką senyvo amžiaus žmogaus poreikių užtikrinimą namuose, tyrėjai pateikia svarbias prielaidas persikėlus į globos įstaigą:

• Prasmingas ryšys. Siekiant išsaugoti savo socialinio tapatumo tęstinumo pojūtį svarbu dėti pastangas stiprinti jau turimus socialinius ryšius bei kurti naujus santykius su įstaigos gyventojais bei darbuotojais. Asmeniškai prasmingo ryšio kūrimas – kaip svarbi prielaida tapatumo tęstinumo jausmui.
• Aktyvumo troškimas. Užimtumo pobūdis keičiasi tiek dėl persikėlimo į globos įstaigą, tiek dėl senstant atsirandančių sveikatos apribojimų. Nepriklausomai nuo užimtumo pobūdžio pasikeitimo priežasties, galimybė persikėlus ir toliau užsiimti asmeniškai prasminga veikla yra svarbi dėl galimybės įprasminti savo laiką.
• Teigiama nuostata savo gyvenimo atžvilgiu. Asmens vertybės ir įsitikinimai susiformuoja dar jaunystėje ir gyvenimo eigoje mažai keičiasi. Viena vertus, santykinis vertybių ir nuostatų pastovumas buvo tarsi atsvara žymiems iššūkiams tapatumui kitose srityse, kita vertus, dėl vertybių stabilumo globos įstaigą neigiamai vertinantiems jos gyventojams buvo sudėtingiau įprasminti gyvenimą naujomis sąlygomis.
• Savarankiškumas ir kontrolės jausmas. Persikėlus į globos įstaigą autonomijos ir kasdienio gyvenimo kontrolės pokyčiai yra jautriausiai išgyvenami. Asmuo siekdamas patenkinti savo poreikius, tampa priklausomas nuo aplinkinių, o tai mažina jo orumo jausmą. Savarankiškumo ir kontrolės pokyčiai, viena vertus, yra susiję su senstančio asmens mažėjančia galimybe savarankiškai savimi pasirūpinti, kita vertus, su įstaigos dienos režimo nulemtais asmeninės rutinos apribojimais. Savarankiškumą padeda išsaugoti įsitraukimas į globos įstaigos veiklą ar pagalba kitiems gyventojams, tiek per kasdienius sprendimus, mažinančius asmens priklausomybę nuo įstaigos dienotvarkės (pvz. nusprendžiant pusryčiauti sau priimtinu laiku, o ne tada, kai įstaigoje nustatytas pusryčių metas).
• Namų pojūčio (su)kūrimas. Dažnam senyvo amžiaus žmogui žodis „namai“ asocijuojasi su turėtais ryšiais su artimais žmonėmis, asmeninės laisvės jausmu, kai savo dienos režimo nereikėdavo derinti prie kito asmens poreikių, ir su fizinės aplinkos suasmeninimu, atsižvelgiant į savo poreikius, galimybes ir norą. Persikėlus į globos įstaigą dauguma šių aspektų tampa apriboti įstaigos aplinkos. Priimti pasikeitusią „namų“ sąvoką padeda susitaikymas su gyvenimu globos įstaigoje ir šio sprendimo ilgalaikis priėmimas.

Šaltinis:
1. Charenkova, J. (2020). Vyresnio amžiaus asmenų tapatumo tęstinumo prielaidos persikeliant į globos įstaigą (Doctoral dissertation, Vilniaus universitetas).
2. Lee, V. S. P., Simpson, J. ir Froggat, K. (2013). A narrative exploration of older people’s transitions into residential care. Ageing and Mental Health, 17(1), 48–56.