Senyvo amžiaus žmonių savarankiškumas

Kiekvienam žmogui yra svarbu jausti, kad geba būti savarankišku ir nepriklausomu nuo kitų.

Galimybė pačiam priimti sprendimus, išsilaikyti finansiškai bei turėti būstą leidžia jaustis saugiai ir mažina streso lygį.

Tuo pačiu kiekvienas siekia gyventi kokybišką gyvenimą, tačiau laikui bėgant asmuo susiduria su įvairiais iššūkiais, iš kurių vienas yra mažėjantis savarankiškumo lygis.

Sumažėjęs savarankiškumas dažnai siejamas su tokiais veiksniais:

• Partnerio mirtis per pastaruosius 2 metus;
• Gyvenimas vienam, mažos bendravimo su kitais galimybės;
• Išsiskyrimas su artimu žmogumi;
• Išėjimas į pensiją;
• Mažos pajamos;
• Sveikatos problemos;
• Su amžiumi susijusi negalia;
• Amžius didesnis nei 80 metų;
• Globėjo turėjimas;
• Bedarbystė po pensijos.

Išvardinti veiksniai gali kelti diskomfortą, kuris pažeidžia saugumo jausmą. Itin sunku tampa tada, kai asmuo didelę dalį gyvenimo buvo visiškai nepriklausomas nuo kitų sprendimų ar valios ir staiga tampa nebe toks savarankiškas ir nepriklausomas nuo kitų bei turi prašyti nuolatinės pagalbos.

Tyrimai rodo, jog senyvo amžiaus žmonių gyvenimo kokybę lemia gebėjimas išlaikyti savarankiškumą ir nepriklausomybę. Ilgesnė gyvenimo trukmė yra siejama su žemesne gyvenimo kokybe, kadangi tai susiję su silpnesniais pažinimo gebėjimais, mažesnėmis pajamomis, sumažėjusiu fiziologiniu ir psichologiniu funkcionavimu.

Savarankiškumas ir sprendimų priėmimas yra vieni iš svarbiausių gyvenimo kokybės veiksnių senyvame amžiuje. Apsigyvenimas socialinės globos įstaigoje gali nugalinti asmenį.

Jam nebereikia rūpintis buitiniais dalykais, ir tai daugeliui atrodo naudinga. Bet ilgainiui dėl atsiradusio laisvo laiko pradeda kamuoti nuobodulys, o įprastai atliekamos veiklos nebeteikia džiaugsmo, ypač kai dauguma iš jų tenka rūpintis nebe pačiam žmogui.

Todėl senyvo amžiaus asmenys neretai savarankiškumą išreiškia elementariais sprendimais.

Svarbus tampa gebėjimas išsivirti arbatos ar kavos, atsidaryti langą, turėti televizorių ar radiją, kad būtų galima žiūrėti laidas, kurių norisi. Regis, tai labai įprasti dalykai, tačiau galimybė juos pačius kontroliuoti ir jaustis turint sprendimų galią savo rankose yra labai svarbu.

Žmogaus įgalinimas ir jautimasis, kad jam pavyksta leidžia jaustis pilnaverčiu ir kelia teigiamas emocijas.

Senyvo amžiaus asmeniui tampant „socialiai globojamu“ verčia jausti savarankiškumo bei galėjimo pačiam priimti sprendimus sumažėjimą.

Nepaisant to, kad patekus į globos įstaigą sumažėja privatumas, tenka dalintis vienu kambariu su kitais, bet savarankiškumas išlieka svarbus aspektas žmogaus gyvenime.

Kita vertus, globos įstaigoje senyvo amžiaus asmeniui pačiam priimant pagalbą ar jos prašant, nes žinoma, kad jis pats nesugebės kažko padaryti, tai nėra apibūdinama kaip nepriklausomumo sumažinimas.

Tai yra traktuojama kaip pagalba, bet tik tuo metu, nes atliekant kitus darbus jis gali susitvarkyti pats. Todėl savarankiškumo reikšmė senyvo amžiaus asmeniui yra kintanti.

Jeigu žmogus pats geba pripažinti, kad daug kas pasikeitė jo gyvenime, atsirado tam tikrų sveikatos problemų, dėl kurių jis nebėra visiškai toks pats kaip anksčiau, ir geba su tuo susitaikyti bei priimti pagalbą, kai jos reikia, tai suteikia galimybę žmogui vis tiek jaustis nepriklausomu.

Globos įstaigoje savarankiškumui įtakos turi slaugytojų gebėjimas tartis dėl priežiūros kiekio, informacijos teikimas gyventojams, klientų skatinimas išlaikyti savo fizinę nepriklausomybę, kiekvieno asmens individualumo ir asmenybės išsaugojimas, kalbos nekontroliavimas.

Viešajame sektoriuje paslaugos nėra individualizuotos ir pritaikytos kiekvienam asmeniui, todėl dažnai yra sudėtinga daryti tai, ką norima daryti tam tikru metu.

Yra išskiriami tam tikri aspektai, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį:

• Darbuotojai globos įstaigoje neturėtų būti tie žmonės, kurie padaro viską už tuos, kurie dar gali savimi dalinai ar pilnai pasirūpinti;
• Turėtų būti suteikiama galimybė atlikti paprasčiausius darbus pačiam asmeniui;
• Pasitikėjimo savimi skatinimas, senyvo amžiaus asmens drąsinimas atlikti tam tikrus darbus ar jų dalį pačiam;
• Sąlygų sudarymas veikloms, pomėgiams, kuriuos mėgsta, ypač fizinis lavinimas – visa tai užtikrina, kad žmogus liktų nepriklausomas.

Šaltinis: Petronytė, S., & Žebrauskaitė, A. (2018). Senyvo amžiaus asmenų savarankiškumo palaikymo būdai socialinės globos įstaigose. Verslas, technologijos, biomedicina: inovacijų įžvalgos: respublikinė mokslinė-praktinė studentų konferencija: straipsnių rinkinys [elektroninis išteklius] (No. 1, pp. 340-347). Klaipėdos valstybinė kolegija.