Miegas – ramybės būsena, kurios metu žmogaus organizmas yra dalinai praradęs ryšį su aplinka.
Miego metu žmogus atstato savo vidinius resursus (imuninę, nervų, skeleto raumenų sistemas, kognityvines funkcijas). Žmogui senstant, vyksta natūralūs, fiziologiniai, su amžiumi susiję miego struktūros, trukmės, efektyvumo ir kiti pokyčiai.
Tyrimų duomenimis, 36-83 metų vyrų populiacijoje bendra miego trukmė kas dešimtmetį sumažėja 28 minutėmis.
Viena iš svarbių sveikatos problemų senatvėje yra miego sutrikimai. Tyrėjų teigimu sutrikusiu miegu skundžiasi apie 50 proc. senyvo amžiaus žmonių. Miego sutrikimai neretai lieka nediagnozuoti ir negydomi.
Šie sutrikimai gali daryti neigiamą įtaką kitų sveikatos problemų išsivystymui, gyvenimo kokybės prastėjimui.
Dalis vyresnio amžiaus žmonių skundžiasi dažnesniais prabudimais naktimis, prabudimu anksti ryte ar mažesne miego trukme (~7 valandos; JAV atlikto tyrimo duomenimis, 20-25 proc. senyvo amžiaus žmonių miega mažiau nei 6 valandas).
Taip pat žmonės daugiau laiko praleidžia lovoje, vakare anksčiau atsigula miegoti, yra linkę jausti mieguistumą dienos metu arba jaučia poreikį pamiegoti dienos metu (65-79 m. amžiaus grupėje 39 proc. asmenų teigia snaudžiantys ar miegantys dienos metu, o 75-84 m. amžiaus grupėje – 46 proc.) bei jiems prireikia daugiau laiko užmigti.
1) Nemiga – miego sutrikimų grupė, kur pagrindiniais simptomais įvardinamas sunkumas ar nesugebėjimas užmigti ir/ar palaikyti miegą, dažni prabudimai naktį ar prabudimas per anksti, nepakankamas nakties miegas ir prasta miego kokybė. Negana to, šie simptomai pasireiškia nepaisant sudarytų visų tinkamų sąlygų geram miegui ir sukelia funkcionavimo sutrikimus dienos metu.
2) Su miegu susiję kvėpavimo sutrikimai, kurių pagrindinis bruožas – plaučių ventiliacijos sutrikimai miego metu.
3) Centrinės kilmės hipersomnija – miego sutrikimai, apibūdinami kaip mieguistumas dieną (negebėjimas išlikti budrumo būsenoje dienos metu, sąlygojantis netyčinius užmigimo epizodus), kurio priežastis nėra sutrikęs nakties miegas ar išsiderinęs cirkadinis ritmas.
4) Cirkadinio ritmo miego/būdravimo sutrikimai apibrėžiami kaip nuolatinis arba pasikartojantis nesutapimas tarp žmogaus miego modelio ir norimo miego modelio.
5) Parasomnijos (miego baimė, naktinis vaikščiojimas ir kt.) – miego sutrikimai, kurių pagrindinis bruožas yra įvairūs miego metu atsirandantys nepageidaujami pojūčiai, judesiai, emocijos, sapnai, autonominės nervų sistemos aktyvinimo požymiai.
6) Su miegu susiję judesių sutrikimai (neramių kojų sindromas, su miegu susijęs bruksizmas ir kt.) būdingi paprasti, stereotipiški miegui trukdantys kūno judesiai.
Miego sutrikimus sąlygoja daugelis nepalankių žmogaus gyvenimo veiksnių.
Su miegu susijusius sunkumus dažnai sukelia įvairios somatinės ligos ir simptomai, kaip: alergijos, skausmas, vėžys, širdies ir kraujagyslių sistemos, kvėpavimo sistemos, virškinamojo trakto, šlapimo ir lytinės sistemos, metabolinės, neurologinės ligos, hormonų pusiausvyros pokyčiai. Dažnai su miegu susijusius skundus išsako ir psichikos sutrikimų (depresiją, nerimą, delyrą, priklausomybes) turintys žmonės.
Didelę įtaką miego sutrikimams turi psichosocialiniai ir elgsenos veiksniai, kaip: partnerio mirtis, vienišumas, miego higienos nesilaikymas, hospitalizacija, fizinio aktyvumo stoka. Svarbi ir vartojamų medikamentų reikšmė: miego problemas gali sukelti ir tam tikri vaistai.
Miego sutrikimams įtakos gali turėti ir kitos vartojamos medžiagos – kofeinas, tabakas, alkoholis. Be to, labai svarbu atsižvelgti į asmenį supančią aplinką – triukšmą, per šaltą ar per karštą klimatą, drėgmę, nepatogią lovą, čiužinį, dienos šviesos trūkumą. Minėti aplinkos aspektai taip pat gali turėti reikšmės miego sutrikimų išsivystymui.
Miego sutrikimai senyvame amžiuje gali sukelti daugelį nepageidaujamų pasekmių. Vienas pagrindinių – blogesnė gyvenimo kokybė. Nemiga turi neigiamos įtakos subjektyviai fizinei ir psichologinei gerovei, taip neigiamai veikdama gyvenimo kokybę.
Miego sutrikimai gali kilti dėl psichikos sveikatos sutrikimų: besiskundžiantys sutrikusiu miegu turi didesnę depresijos, nerimo, kognityvinių sutrikimų riziką, taip pat didėja savižudybės ir psichoaktyvių medžiagų vartojimo rizika.
Senyvame amžiuje ypač opi problema, kuriai įtakos gali turėti miego sutrikimai – didesnė nukritimų rizika. Ji ypač padidėja, kuomet miego sutrikimų gydymui vartojami benzodiazepinai (centrinę nervų sistemą slopinantys, „raminamieji“ vaistai).
Miego sutrikimai turi didelę reikšmę somatinių ligų išsivystymui, pasunkėjimui, pasikartojimui. Pastebėta miego sutrikimų įtaka virškinamojo trakto ir prostatos vėžio patogenezei. Per trumpa (mažiau nei 7 valandos) arba per ilga (daugiau nei 9 valandos) senyvo amžiaus žmonių miego trukmė susijusi su didesne mirtingumo rizika.
Nustatytas ryšys tarp mieguistumo dieną, dažnesnių prabudimų naktį, sunkios miego apnėjos (kuomet kvėpavimo takai visiškai užblokuojami ir kvėpavimas laikinai sustabdomas) ir didesnės mirtingumo rizikos.
Šaltiniai:
1. Balčiūtė, E. (2019). Senyvo amžiaus socialinės globos namų gyventojų ir dienos centro lankytojų depresiškumo ir miego kokybės vertinimas.
2. Skottheim, A., Lövheim, H., Isaksson, U., Sandman, P. O., & Gustafsson, M. (2018). Insomnia symptoms among old people in nursing homes. International psychogeriatrics, 30(1), 77-85.
