Kitaip tariant, aptarti, kaip jaučiasi didžioji dalis Lietuvos gyventojų, t. y. būtent vyresnio amžiaus žmonės.
Tyrimai atskleidžia, kad senyvo amžiaus žmonės jaučiasi nevisaverčiai, t. y. nebereikalingi kitiems, nenaudingi. Taip yra, nes vyresnio amžiaus žmonės jaučiasi tarsi praradę socialinę vertę visuomenėje dėl savo ekonomiškai pasyvaus statuso. Jie teigia nesijaučią visuomenės nariais, nes nebedirba apmokamo darbo.
Lygindami ankstesnį įsitraukimą į darbą, galimybes atlikti daugiau darbų ar padėti kitiems, senyvame amžiuje jaučia, kad jų pagalbos nebeprašo, tad nebesijaučia pilnaverčiais, galinčiais būti naudingais.
Dažnas prisiminimas ir lyginimas savęs dabar, seno, su jaunystės tarpsniu, kuomet jautėsi naudingu, verčia jausti atskirtį ir nepadeda priimti esamo, senatvės, tarpsnio. Tad to eigoje tampa sunku pasidžiaugti senyvo amžiaus privalumais, kaip poilsis, naujas veiklos planavimas, domėjimasis naujais dalykais ar įsitraukimas į bendruomenines veiklas.
Kitų tyrimų apžvalgos atskleidė, kad kitas ryškus jausmas, kuris atsiranda sulaukus senyvo amžiaus, yra atskirties. Pasitraukus iš darbinio gyvenimo dažnai nebedalyvaujama ir visuomeninėse bei bendruomenės veiklose, dėl ko pasireiškia vienišumo jausmas. Šalia to vis retėjantis bendraamžių ratas mažina socialinių ryšių kiekį ir verčia rinktis uždaresnį gyvenimo būdą, o dėl minėto nevisavertiškumo, sveikatos problemų tampa sudėtinga užmegzti naujus socialinius ryšius.
Dėl to nenuostabu, kad senyvo amžiaus žmonės dažnai apibūdindami savo santykį su kitais mini socialinės atskirties patyrimą, t. y. kitiems jaučiasi nebeįdomūs, nesuprasti.
Žinoma, ne visi senyvo amžiaus žmonės jaučia socialinę atskirtį ir asmeninio nuvertinimo jausmą, kai sunku rasti alternatyvų, kuo užpildyti atsiradusią tuštumą. Esama ir kur kas pozityvesnių patirčių.
Viena iš jų aktyvus įsitraukimas į senyvo amžiaus žmonių bendruomenes, prisidėjimas prie jų veiklos, bendravimas su bendraamžiais ar iš naujo atradimas mėgstamų veiklų, užsiėmimų.
Kita teigiama patirtis yra siejama su pagalba iš socialinių darbuotojų ar žmonių, kurie padeda buityje. Šie žmonės sukuria erdvę senolio savarankiškumui, kuris yra svarbus ir leidžia jaustis reikšmingu, pilnaverčiu, bet ir supažindina su turiningu laisvalaikiu, sukuria erdvę pokalbiams bei padeda įgyvendinti norimus darbus ar užsibrėžtus tikslus.
Ir nors Lietuvoje dažniausiai vyresniais tėvais vis dar rūpinasi vaikai, o dažnai senyvo amžiaus žmonės nepasitiki bei bijo įsileisti nepažįstamuosius į namus, tačiau ši situacija keičiasi.
Šaltiniai:
Matonytė, I., Kazlauskaitė, R., & Poškutė, V. (2019). Ilgalaikė senyvo amžiaus asmenų globa Lietuvoje: visuomenės nuostatos ir paslaugų teikėjų požiūriai. Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika, 18, 74-95.
Rapolienė, G., Mikulionienė, S., Gedvilaitė-Kordušienė, M., & Jurkevits, A. (2018). Socialiai įtraukti ar atskirti? Vyresnio amžiaus žmonių, gyvenančių vienų, patirtys. Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika, 16, 70-82.
