Autoriai Rowe ir Kahn sėkmingą senėjimą įvardina kaip sėkmingą adaptacijos strategiją, kurią sudaro: elgesys nukreiptas į kelio užkirtimą ligoms ir negaliai, įsitraukimas į gyvenimą, kuris susijęs su socialiniais ryšiais, ir išlaikymas gerų fizinių ir kognityvinių funkcijų. Taip pat ir savo efektyvumo palaikymas bei didinimas.
Kognityvinės veiklos mažėjimas yra susijęs su netinkamais būdais prisitaikant senatvėje, kaip izoliacija ar alkoholio vartojimas, savižudybė. Kita vertus, gausesnės žinios, išsilavinimas padeda atrinkti ir įprasminti informaciją iš aplinkos. Taip yra, nes patirtis ir interpretacijos reikalaujančios kūrybiškumo formos senatvėje gali suaktyvinti gebėjimą mokytis ir prisiminti. O tokios kognityvinės veiklos skatina pozityviau vertinti savo gyvenimą senatvėje.
Senatvės išgyvenimas yra labai individualus, kuris susijęs su asmens požiūriu į jį bei veiksmais, kurie gali padėti įprasminti senatvę arba atvirkščiai – jaustis blogai ir vienišai.
Sėkmingai senatvei labai svarbus veiksnys yra pačio asmens požiūris į senatvę, atsparumas ir saviveiksmingumas, kuris yra suprantamas kaip tikėjimas savo jėgomis bei gebėjimais įveikti naujas užduotis, iššūkius.
Aukštas saviveiksmingumas padeda išsikelti kryptingus tikslus, nukreipti jėgas į atsistatymą ar sunkumų įveikimą, o ne į atsiskyrimą, kitus nenaudingus būdus.
Senatvės tarpsnyje yra stebimas socialinių vaidmenų praradimas, poreikis asmens priežiūrai, jutimų sistemos susilpnėjimas ar praradimas, darbinės veiklos nutraukimas. Visos išvardintos savybės būdingos pagyvenusiems žmonėms ir gali padidinti jų psichologinį pažeidžiamumą, tačiau būtų neteisinga tai tapatinti su silpnumu.
Bendrai pagyvenusiems žmonėms būdingos šios savybės: konformizmas, konservatyvumas, struktūruotas elgesys, sunkumai prisitaikant prie kintančios aplinkos. Todėl galima dažnai pastebėti, kad šio amžiaus tarpsnio žmonės sunkiau priima naujoves, jiems būdingas patikimumo, stabilumo siekimas.
Tačiau tokias senesnių žmonių savybes lemia ir biologinis senėjimas. Fizinės ir psichinės energijos senėjimas sukelia tam tikrą žmogaus atsargumą, pasikeitimų, naujovių baimę ir to eigoje vengimą, priešinimąsi joms.
Tyrėjų yra išskiriami tam tikri to rodikliai: darbo grėsmės praradimo aktualumas, visuomeninio optimizmo – pesimizmo laipsnis, asmeninės savijautos įvertinimas, vaidmenų netekimas. Šie rodikliai yra siejami su neadaptyviu elgesiu, kuris kelia sunkumų priimant senatvę ir stengiantis jausti pilnatvę, prasmę.
Tuo tarpu pasitenkinimo gyvenimu jausmas ir jo pastovumas neleidžia pastebėti kai kurių su amžiumi susijusių emocinių sunkumų ir padeda geriau įveikti iškilusius sunkumus.
Jausmai tampa ne tokie ryškūs, jie daugiau yra vidutiniai, t. y. sendami žmonės rečiau būna labai susijaudinę, taip pat rečiau juos apima depresija.
Pasak tyrėjų, pagyrimai už kažkokį poelgį mažiau sukelia džiaugsmo, o kritika mažiau sielvarto, neapykantos, nes tiek pagyrimai, tiek priekaištai neturi tokios reikšmės, kaip ankstesni sukaupti gyvenime reikšmingi įvertinimai.
