Mirties tema yra itin jautri, dažnai yra stengiamasi jos išvengti, ją aplenkti ar nuslopinti, tačiau ši tema yra aktuali kiekvienam, ypač kalbant apie pažįstamo ar atrimo žmogaus praradimą ir susitaikymą su tuo.
M. Matzo tyrimai atskleidžia, jog dauguma senų žmonių nori jiems likusį laiką nugyventi pilnavertiškai. Jie siekia, kad sveikatos priežiūros teikėjai gerbtų jų norus ir tikslus, padėtų jiems išlaikyti orumą ir nepriklausomumą, lengvindami simptomus ir suteikdami, kuo didesnį komforto jausmą.
Artėjant mirčiai pacientui reikalinga medikų ir artimųjų parama, nes mirties akivaizdoje yra jaučiama baimė bei nerimas. Per du dešimtmečius tobulėjant medicinai buvo patobulintas ir pagerintas paliatyvių pacientų gydymas ir slauga, kuri palengvina sunkiai sergančių ir mirštančiųjų gyvenimą.
Slaugant mirštančius pacientus pagrindinis uždavinys – kvalifikuotai įvertinti ir nustatyti reikiamą pagalbą, kuri leistų žmogui visavertiškai gyventi iki pat paskutinės akimirkos.
Asmenys, kurie slaugo senyvo amžiaus žmones, neretai susiduria su ligonio kančia, skausmu ir net netektimi. Prižiūrintieji, stebėdami pacientui kylančius sunkumus, patys patiria psichologinę įtampą.
C Weigel teigimu, asmenys, kurie rūpinasi mirštančiaisiais, išgyvena daugybę įvairių jausmų, kaip nerimas, supratimas, baimė, liūdesys, pasimetimas, atjauta ir kiti.
Šie jausmai ir situacija, kurioje atsiduria slaugytojai/prižiūrėtojai, kelia nuolatinį stresą. Kartais slaugytojai prisiima atsakomybę už paciento skausmą ir kaltina save dėl to, tačiau tai gali sukelti profesinio pervargimo simptomus. Perdėtas rūpinimasis ir negebėjimas atsitraukti nuo situacijos, skirti laiko sau, gali labiau trukdyti nei padėti pacientui.
Pavargęs darbuotojas ne tik tampa išsekusiu, jam gali tapti sunkiau reguliuoti savas emocijas, bet taip pat sunku ir padėti kitam.
Šaltinis: Drungilienė, D., & Mockienė, V. (2014). Psichologiniai mirštančių pacientų slaugos aspektai.
